Naujos knygos

2018 05 28

Katarsis. Apie gydomąją gamtos ir meno galią

„Parašiau šią knygą norėdamas iš arčiau pažvelgti į savo gyvenimo profesiją ir su viltimi, kad gal ji patrauks Skaitytojo dėmesį, nes kalba apie dalykus, kurie anksčiau ar vėliau palies kiekvieną – apie ligas ir kančias.
Knygoje pasakoju apie gydymo meną, apie gebėjimą atpažinti ligas, gero gydytojo numatymo, tai yra prognozavimo, dovaną, kuri žadina žmogaus iš šalies žavėjimąsi. Nepraleidau progos pasakyti ir apie gydytojo bejėgiškumą, apie kartais ilgai trunkantį klydinėjimą apgraibomis skausmo ir nelaimės nužymėtame pasaulyje. Tekstas paliečia meno, poezijos ir muzikos sritis, ką autorius aiškina savo įsitikinimu, jog medicina ir menas turi bendrą šaknį – magiją. Autorius skyrė daug dėmesio audringai pastarųjų dešimtmečių medicinos pažangai, mokslo skverbimuisi į žmogaus ir jį varginančių ligų pažinimą, gydymo meną, ir kartu primygtinai primena, kad yra tokių gydytojų, kaip gamta ir menas, kuriuos turime pažinti, kuriais turime kliautis ir naudotis.“
Andrzej Szczeklik (Andžejus Ščeklikas, 1938-2012) – profesorius, habilituotas daktaras, buvęs Krokuvos Jogailos universiteto klinikos Vaikų ligų katedros vedėjas, rašytojas eseistas, medicinos filosofas, pasaulinio garso kardiologijos ir pulmonologijos srities mokslininkas ir gydytojas praktikas. A. Szczeklikas yra autorius garsių, į daugelį užsienio kalbų išverstų knygų, 2010 m. lietuvių kalba išleistas jo veiklas „Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila.

 

 

Vytautas Stanikūnas „Lietuvos kaimo trobesiai“

Vytautas Stanikūnas „Lietuvos kaimo trobesiai“, 2016.  Spaustuvė „Indigo print“.  Projektą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija ir Taryba, knygos leidimą parėmė Vytautas Stanikūnas. Šiame leidinyje aprašoma tradicinių kaimo gyvenamųjų pastatų raida, parodomi jų regioniniai skirtumai. Remiamasi etnografų tyrimais ir autoriaus žiniomis, sukauptomis kuriant Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir ilgą laiką jam vadovaujant, keletą dešimtmečių tyrinėjant lietuvių gyvenamąjį namą, kitus pastatus bei sodybas. Visuomenė turėtų pažinti lietuvių gyvenamojo būsto raidą, branginti sukauptą liaudies patirtį kuriant savo namus, saugoti tradicines vertybes, jas panaudoti šiandienos poreikiams.

 

Helios Azoulay, Pierre-Emmanuel Dauzat „Ir pragaras turi savo orkestrą“

Tai knyga apie muziką, sukurtą žydų getuose ir koncentracijos stovyklose. Abu autoriai kuria ją tarsi veidrodiniu principu: pirmoji yra parašyta kompozitoriaus ir etnomuzikologo Hélioso Azoulay’aus, antroji ‒ filosofo ir eseisto Pierre’o-Emmanuelio Dauzat. Čia eilėraštis ir jo analizė, pasakojimai apie muzikos kūrinių gimimą susipina su bandymais atkurti beveik neatkuriamas jų kūrėjų biografijas. Krásos opera, kurią belaisviai prieš mirtį vaidino, stebimi nacių. Į Aušvico moterų orkestrą „atrinktos“ Hélène Wiernik istorija. Ji, kaip ir daugelis kitų, buvo priversta linksminti nacius savo talentu. Jauna slaugytoja, kurios jaunesnysis brolis mirė dujų kameroje, kai ši vaidino savo budeliams. Žymus rumunų dainininkas Shalomas Katzas, Ukrainoje, Bralovo stovykloje, 1924-ųjų žiemą prieš mirdamas paprašęs esesininkų leisti sugiedoti mirusiųjų maldą El Malé Rakhamim, taip patikusią stovyklos viršininkui, jog privertė Shalomą ją giedoti visą naktį karininkams, kurie paskui, auštant, jį sušaudė kartu su kitomis 2000 aukų. Į Aušvicą deportuota Malherio dukterėčia Alma Rosé, Aušvico melodijų autorius Simonas Laksas… Lopšinė, niūniuojama motinos Ponare, keli kilometrai nuo Vilniaus geto, naktį prieš juos sušaudant; kita lopšinė, įsiūta mergaitei į paltuką Ašmenos gete ‒ irgi netoli Vilniaus. Dauguma pavardžių ir faktų lietuvių skaitytojui bus negirdėti dėl suprantamų priežasčių ‒ tai dalis nutylėtos istorijos. Muzikos istorikams ši knyga gali būti vertinga kaip užpildanti bendrojo muzikos paveldo spragas, o ne specialistui jautriai, eseistiniu stiliumi perteiktos istorijos liudys apie nepaprastą žmogaus gebėjimą kabintis į gyvenimą per kūrybą net tada, kai toji kūryba atrodo neįmanoma. Trečioji knygos dalis ‒ operos libretas, pasakojantis apie 1431-ųjų gegužės 30-osios įvykius, Žanos d’Ark teismo procesą ir jos mirtį. Viktoras Ullmannas jį parašė prieš pat deportaciją į Birkeno koncentracijos stovyklą.