Naujos knygos

2019 04 19

Anicetas Lupeika „ŠEŠIOLIKA GYVENIMO PENKMEČIU"

Čia daug dokumentikos, kokiais laikais ir kaip gyvenau. Kaip apskritai žmonės gyveno, kokie buvo įvykiai, kokios santvarkos, ką pirkome, kas žinias perduodavo. Apie statybas, kurioms atidaviau savo jaunų dienų jėgų. Daug dokumentinių nuotraukų, ypač iš politinės veiklos laikotarpio. Apie daug ką. Jaučiuosi lyg atlikęs šiokią tokią pareigą: palieku bent kulią žinią apie ilgą ir permainingą savo paties ir savo kartos gyvenimą. Prieš pasitikdamas savo 80 metų sukaktį, tai ir pabandžiau padaryti – išleidau albumą – metraštį „Šešiolika gyvenimo penkmečių“. Tai ir būtų tas laiškas, kuriame sudėta daug mano nueito gyvenimo dokumentinių vaizdų ir faktų. Per mano nugyventus metus penkis kartus keitėsi santvarkos, pinigai keitėsi septynis kartus. Apie visa tai yra albume-metraštyje. Čia septyniolika kartų yra atsakyta į... septyniolika vienodų klausimų. Tik atsakymai skirtingi. Mano nugyventi jau šešiolika penkmečių. Dar vienas penkmetis prisėtas iki man gimstant – tėveliai, broliai, sesės jau daug anksčiau gyveno. Suskirstymas klausimais, atsakymai į juos – tarsi tas ilgas laiškas būtų suskirstytas į daug mažų laiškelių – kad nenuobodžiau, kad įdomiau būtų skaityti. Kad būtų lengva pasirinkti, o kuris gi kurio nors „atversto“ laiko klausimas domina... Po klausimais rasite atsakymus apie santvarkas, pinigus, mano asmenines pareigas, šeimą, draugus, apsirūpinimą prekėmis, transportą, statybas. Taip pat kai kuriuos svarbiausius šalies ir pasaulio įvykius. Nuotraukose ir tekstuose – tikrų tikriausia mano gyvento laiko istorija.

Valentina Zeitler „Laisvės sūnus Tadas Kosciuška“

Lietuvos diplomatės, ambasadorės Valentinos Zeitler penktasis istorinis romanas.  Ši knyga grąžins skaitytoją  į sudėtingą Lietuvai laikotarpį – XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią, kai Rusija su agresyviais kaimynais Prūsija ir Austrija okupavo ir pasidalino Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Patriotai mėgino tai sustabdyti, 1794 m. surengė sukilimą prieš  carinę Rusiją. Jam vadovavo Tadas Kosciuška.

 

Aidas Marčėnas „kasDienynas“

Tai – jau anksčiau apžvelgtos to paties formato ir idėjos knygos „Sakiniai“ tęsinys. Iš karto atrodo, kad šios knygos galėtų tapti nenutrūkstančia serija, nes gyvenimas tęsiasi ir jį, kaip dienoraštį, reikia, netgi būtina, užrašyti. Kas kartą tokį patį, kas kartą iš naujo paliudijant viso ko prasmę ir beprasmybę.Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes  A.Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.Autorius, kaip ir „Sakiniuose“ čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.